Savianalizė

 Atbildėjo neišvengiamasis savaitgalis, kuris visus (na, gal ne visus, bet daugumą) Lietuvos žmones apdovanojo Kaziuko muge ir Kelionių paroda Litexpo parodų centre. Džiaugiasi žmonės, džiaugiasi Kaziukas, džiaugiasi visa Lietuva. Na, o jei džiaugiasi visa Lietuva, tai džiaugiasi ir mano kaimo gyventojai. Nors jiems iki sostinės laaaabai toli, bet jie nenusimena ir bando šventę atsikelti į savo gyvenvietę. Ant pagrindinio kelio jau nuo ryto išdygo prekystaliai. Kaip visados pati pirmoji (dar vakar) stalą pasistatė kaimo seniausioji gyventoja - Jarutė. Ant stalo suktrovusi keturius uobuolius suposi ant kėdės ir niūniavo dainą (praeivių atveju tai daugiau panašėjo į Enzelmutės girtos karvės mykimą). Lygiai trečią valandą ryto prie jos prisijungė Jeronimas, kuris kaip ir praeitais, užpraeitais, užužpraeitais metais bandė parduoti seną, suplyšusią traktoriaus padangą, kurią dar Sovietų Sąjungos laikais rado kolūkio tvenkinyje. Veliau prisijungė ir Janina, kuri šiais metais ant prekystalio sudėjo didelę krūvą pakelės akmenukų, o kad niekas neįtartų klastos pridėjo užrašą bylojantį, jog šie akmenukai yra iš pajūrio. Bet kaimo gyventojų taip lengvai neapgausi, kadangi jie žinojo, kad Janina toliau už kolūkia laukų kojos žengusi nebuvo. Dar daug kartų buvo mačiusi miškelį esantį kitame kolūkio lauko gale, mat buvo susidėjusi su tokiu traktoristu Afanasijumi Michailojučimi Pympa, kuris, kaskart jiems susitikus, insisodindavo ją in traktoriuką kabinikę ir lėkdava laukais į miškelį. Žmonės paslapčiomis nuo įsimylėjelių, pažiūrėję vienas į kitą, tik pečiais traukiodavo, kas reiškia: “ir ką gi naktį galimą pamatyti miške?”. Dar vėliau prisijungė Vincukas - kaimo meisteris. Jis turėjo “auksines rankas”, kuriomis kiekvieną sugadintą daiktą sutaisydavo. Sudėjęs įvairius savos gamybos daiktus (medinį virdulį, dujinę viryklę pagamintą iš degtukų), atsisėdo ant tabrėtukės, pasiėmė į vieną ranką 2 metrų ąžuolo šaką, į kitą - peilį, insikanda į dantis cigarą ir pradėjo drožinėti. Pagaliau pradėjo rinktis pirkėjai. Visi pasipuošę, apsiprausę, linksmi ir nuoširdūs. Dauguma senuolių prieidava prie užrakintų Feliksa kiemo vartelių, sustodava, palūkuriodava, giliai atsidusdava ir vėlei apsukdavę ratą aplink prekystalius sustodava ties varteliais. Feliksas visą tai stebėdava pasislėpys užei užuolaidų, retkarčiais sukikendava. Kapatatinskienė, prisliūkino prie savo sūnaus ir užtvojo per makupelį, vėliau subarė:

 - Gana tau krizenti, eik, išridenk pora statinių alelio

 Kaip motina liepė taip Feliksas ir padarė. Kapatatinskėliui pasirodžius kieme, senuolių, stovėjusių prie vartelių, akys sužibo, kai kuriems net seilė ištįso.

 - Greičiau tu ten! - kažkas iš minios nebesulaukdamas riktelėjo.

 - Dar paužket, taj snurglen gauset - Į mases išrėkė savo pasisveikinimą Kapatatinskėlis.

 - Nepyk, jis nenorėjo - Bandė atitaisyti klaidą susirinkusieji.

 Feliksas numojo ranka (tai reiškė atleidimą). Išrideno iš kluono bačkutes, atkėlė vartus. Ir sugūžėjo kaimo senimas į Kapatatinskų kiemą, ir pradėjo ragauti Kapatatinskų alų, ir pradėjo senus laikus prisiminti ir pasakoti apie savo nuotykius sostinėje. Veliau prisijungė jaunimas, kuris su smalsumu klausėsi senių pasakojimus. Vėliau sukūrė didelį laužą, prasidėjo šokiai ir linksmybės. Tad taip švenčiamos šventės mano kaime.