Savianalizė

Ponai ir ponios prisiekusieji,

darbymetis įpusėjo, įsisiūbavo, įsivažiavo. Įgytas pagreitis didėja ir yra įgyjamas didėjančiai bei nuolatos kintantis. Visiškoje kasdienybės beprotybėje spėji išspardyti, o kartais ir atspardyti ar suspardyti darbus, kurie nuolatos virte užvirsta ant dirbančiojo. Ir čia, vėlgi, tenka prisiminti kelis didžiojo filosofo posakius:

1. Durnius - darbą, darbas - durniu ir abudu murzini.

2. Jie apsimeta, kad mums moka, mes apsimetam, kad dirbam.

3. Pakabinęs šaukštą košės: siurbtelk, lyžtelk ir užkąsk.

Kurių sanplauka būtų tokia: Durniau, neimk šaukšto, jei tau už jį nemoka.

Šiandienos moralo nėra (faktiškai jo ir būti negali), bet yra pastebėjimas, jog kairę koją kėlėsis - dešine ranka gulsiesi.

Ir čia anoks moralas, jei marcipanais nekvepia. 

Gera diena,

Prieš keletą dienų vėl teko perkopti dar vieną slenkstį. Pagaliau tapau tėvu. Rūpesčių dabar milijonai, galvojat parašysiu, a vuot i ne! Rūpestėlis tik vienas ir tai tik 3.600 kg ir 55 cm. Kitas slenkstis nusimato dar ne greit. Kol kas tiek, gerbiamieji.

Beprotybė susimaišiusi su kasdienybe. Nuolatinis nežinia kur skubėjimas tikrai veda kažkur į niekur. Atsribojimai, išsižadėjimai bei išdavystės tikrai nieko gero neduoda. O dar įgimto kvailumo prieskonis gomuriui suteikia neapsakoma skonį. Daktaro diagnozė “Polinkis į degradaciją” pacientui nieko nesako. O kur dar pasiūlymas “Pacientą laikyti šaltai” išsišoka ir susivelia su paciento ego. Su jo norais ir nenorais. Vat imk, brol, neprietelį ir tempk į kokį pusrūsį, šaldytuvą ar šaldymo kamerą. Bet kur tau, jaunuoli - pacientas tvirtai laikosi įsikandęs į palangę. Bandymas jį buku daiktu trankant per jo bukybes nukrapštyti nepadeda. Vat čia ir prasideda “Ugnies ir ledo” šou su Drobiaskinu ir Vanagaite, kurių šokio fone dainuoja kažkoks “Vasia - Eurovizitacijos nugalėtojas”.

 Belieka tik sumurmėti užkalbėjimą: “Muzika išgelbės Pasaulį”, išlenkti kokią vieną kitą bonkelią spirituoto gėrimo ir netekus samonės smigti kur nors prie namų vartų, užmigti ir miegant šunų šunis kaimynų šunis lodyti. Še tau boba ir devintinės.

 Geros nakties.

Įsistebėjau į tolį. Bandžiau pamatyti tai, ko dar gyvenime nebuvau matęs, bet toliai buvo tokie tolūs, kad nelabai aiškiai galėjau juos matyti. Tiesą pasakius - jų išvis nemačiau, bet vis tiek nesustojau į juos veizėti.

- Dėdę, dėdę, nupiešk man avį - Vaikiško balso tembras sugriebė mane skrendantį tolių link ir akimirksniu partrenkė atgalios, į realųjį pasaulį.

- Ką? Kokią avį? - Ir tikrai, piešti ne labai ir mokėjau. Ypač blogai piešiau Orvelo “Gyvulių ūkį”. Apie lipdimą plastelinu jau net neužsimenu.

- Dėdę, dėdę, - Tampydamas mano švarko skverną cypavo mažius - Avį, nupiešk man avį.

- Eik, geriau kieno nors kito paprašyk, šiandien per daug užsiėmęs esu. Girdėjau Klemensas Zabiela gerai piešia.

- Zabiela?

- Na aišku, kad Zabiela, o kas gi daugiau. Pas mus tik jis avis ir piešia. Jei kas papaišytų neatsiklausęs Klemenso, tai iškart kaleiman sėstų. O aš to nenoriu.

- Klemensas?

- Taip, taip, Klemensas.

- O kur man jį rasti?

Ir tikrai, kur vaikui rasti mano išgalvotą asmenį? Mano smegenys įsitempė vėl ieškodamos originalaus, neiprasto, gurmanai pasakytų “su prieskoniu” išmąstymo:

- O tu jį pašauk. Nueik nuo manęs lygiai penkis su puse žingsnius ir pašauk jį tris kartus: Klemensai Zabiela, Klemensai Zabiela, Klemensai Zabiela. Ir jis turėtų atsiliepti.

Vaikis paleido mano švarką, atskaičiavęs penkis su puse žingsnius pradėjo šūkalioti. Kai jis jau iššaukė Klemensai, aš jau buvau už namo kampo. Nežinau kas ten kaip, bet į trečią mano šūksnį atsišaukė minėtasis. Nueinantis už kampo ir jau dingęs žmogus buvo teisus, man tereikėjo sušaukti tik tris kartus.

- Klemensai, - Maloniai kreipiausi į jį - Nupiešk man avį.

Ir jis pradėjo piešti. Ir tokių avių pripiešė, kad niekas dar tokių nebuvo matęs. Imkit dabar ir pavydėkit man.

Vat sėdžiu aš ir galvoju. Galvoju, galvoju… ir nieko nesugalvoju. Jugi būna šitaip, kad vat prisėdi pagalvoti, o čia šast - ir nieko nesugalvoji. A nič nieko. Apskritai tai ką čia galvoti, bet kai vat paimsi pagalvojęs dar kvadratu pakelsi tai ohoho kaip prigalvosi, nu bet kai čia visiškai nieko nesugalvoji tai vat net apskritai, kvadratai ar stačiakampikišiškai nesigauna. Nu niekaip. Be to ir galvoti per daug nėra ko. Apie gyvenimą ir buitį yra daug filosofų prigalvoję. Apie meilę ir pasiaukojimą nėra ko ir galvoti, tai reikia patirti. Apie mirtį dar ankstoka, pagalvosiu vėliau. Taip vat ir lieka atsisėsti ant stogo, ore maskatuoti kojas ir žvelgiant į tolį apie nieką negalvoti.

“Welcome back” sušnibžda man mūza ir nusišypsojusi nuskrenda prie dubenėlio, kuriame jai pripyliau pieno.

“Have fun” sušnibždu atgalios ir vėl įsistebiu į tolį apie nieką negalvodamas.

 Vakar aktyviai dalivavau mokyklos gyvenime - 12tokai laikė užsienio kalbų įskaitas. Tai teko mokyklos administracijai padėti. Užėmėm trečią mokylos aukštą, užbarikadavom visus praėjimus, užkabinom popieriaus lapus su užrašu “Tylos, vyksta egzaminai” ir “Trečiame aukšte pamokos nevyks”. Įdavė įskaitą laikančių mokinių sąrašą ir aš jau buvau pasiruošęs dirbti “šlagbaumu”. Pradžioje mokinius nukreipdavau į vieną kabinetą (su užrašu “laukiamoji patalpa”) vėliau, kai jau artėdavo egzaminavimo minutės, nukreipdavau į pasiruošimo kabinetą. Tiksliau prie jo. Iš pasiruošimo kabineto mokiniai eidavo į atsakinėjimo kabinetą, o laukiantys eidavo į pasiruošimo kabinetą. Ir taip visas konvejeris dirbo 15 minučių  intervalu. Trys užsienio kalbos - šeši kabinetai. Jaučiausi kaip kaleimo prižiūrėtojas, ar koks teismo salės darbuotojas, kuris, su sąrašu rankose, įžengdavo į laukiamąją patalpą, perskaitydavo visuomenei nusižengusių pavardes bei vardus ir palydėdavo prie teismo posedžio kabineto durų. Tiksliau: pradžiai prie valstybės nemokamai skirtų advokatų, o vėliau į teismo salę. Ohhhh taip - aš buvau trečio aukšto šerifas ginkluotas sąrašu ir 15 minučių išskirstytu tvarkaraščiu.

 Retkartėmis prisimindavau ir aš savo užsienio kalbų egzaminus. Jaudulį prieš, per jį. O dabar rodos dėl to pergyventi net nereikėjo, o pergyvenau. Bet kaip sakė kadaise katedros vedėjas: “geriau 15 minučių gėdos ir medalis visam gyvenimui”. Ateityje manęs laukia dar keli egzaminai. Ir aš kaip vakarykštis dvyliktokas prieš egzaminą būsiu pilnas panikos akimis ir drebančiais kelėnais…

Geros dienos.

Kągi, kadangi esu Lietuvius, tai turiu būti kuom nors nepatenkintas ir jau atėjo laikas vėl kokiai nors peticijai. Šį kartą išsireikalausiu, kad mums (Lietuvai) grąžintu Žydrūną. Plačiau yra parašytas tekstas peticijoje.

http://www.sportlan d.lt/ilgauskas/

Geriux: Kažkaip reitingai nekyla…
Blogasis genijus atitraukia akis nuo dar rytinio laikraščio ir pasižiūri į Geriux.
Geriux: Sakau reitingai nekyla (pakartoja, tik šį kartą garsiau ir aiškiau tardamas raides, kurias jungia į žodžius, vėliau žodžius į sakinius)
Blogasis genijus: Tai ką man dabar daryti?
Geriux: Nu nežinau… Gal parodyk šiek tiek iniciatyvos ir daryk ką nors.
Blogasis genijus: Kodėl mūsų šeimoje aš turiu viską daryti? Kodėl tu negali? Pabūk šį kartą tu blogiečiu, Man jau ano karto užtenka (ir perkabina Blogasis prie Geriux).
Blogasis Geriux: Patrauk rankas. Lenda čia visokie…
Genijus: Na va, iškart geriau atrodo… ir gražiau…
Blogasis Geriux: Eik tu šikti su savo apdarais. Pasiimk atgal (ir permeta Blogasis ant genijaus).
Blogasis genijus: Nu ačiū. Ot ačiū, tu tikras draugas.
Geriux: Man nesvarbu koks aš tau draugas, man svarbiau R E I T I N G A I
Blogasis genijus: Ko čia šiki į rūtas? Visai geri tie R E I T I N G A I
Geriux: Ne Negeri
Blogasis genijus: Geri
Geriux: Negeri
Blogasis genijus: Žinai kas tu toks esi? Tu - Negeriux, tau viskas negerai.
Geriux: O vat įžeidinėti nereikia
Blogasis genijus: O vat niekas tavęs ir neįžeidinėja, Negeriux
Geriux: Baik pasakiau
Blogais genijus: Ką aš darau, Negeriux? Kas tau negerai?
Geriux išsitraukia džedajaus šviesos kardą ir nukreipia jį į Blogajį genijų. Blogasis genijus išsitraukia soliarinę ietį ir nukreipia į Negeriux.
Geriux: Oba, iš kur gavai?
Blogasis genijus (su pasididžiavimu): Senelio palikimas
Geriux: Nieko sau. Galiu pažiet?
Blogasis genijus: Tau, Negeriux - visada.
Geriux: Vėl tu savo emiesi?
Blogasis genijus: Kas vėl negerai?
Geriux: Aaaaaaaaaaaaa (ir puola Blogajį genijų)
Užverda kova. Geriux kerta, Blogasis genijus atkerta, vėliau kerta pats. Geriux atremia ir užsimoja. Prasiveria kambario durys ir į kambarį įbėga Silom. Pažiūri į abu mušeikas. Pridėjęs piršta prie smilkinio pasukinėja ir išbėga iš kambario.
Blogasis genijus: Tu matei?
Geriux: Aha
Blogasis genijus: Kas čia toks buvo?
Geriux: Psichas kažkoks, ketvirtadieniais psichuškei sanitarinė diena, tai visus namo ir paleidžia.
Blogasis genijus: Nesąmonė kažkokia. Reikia juos visus sugaudyti.
Geriux: Nėr šansų.
Blogasis genijus: Yr
Geriux: Nėrr
Blogasis genijus: Yrrrr, Yrrr
Geriux: Ach tu vėl savo imeisi (ir užsimojęs kerta Blogajam genijuji)
Šis suspėja atlaikyti kirtį. Ginklai sukryžiuoti, nugalės stipriausias, bet į kambarį vėl įlekia Silom ir vėl padaro tą pačią procedūrą (pasuka piršta prie savo smilkinio), ir vėl išlėkia.
Blogasis genijus: Neeee, aš taip dirbti negaliu, man už tai nemoka. Aš išeinu iš šio darbo
Geriux: Tu negali išeiti iš šito darbo, nes tu - ATLEISTAS
Ir ties tais žodžiais į kambarį įsiveržia Power Rangers.
Geriux: Voba, prisidirbom.
Blogasis genijus: Pasitrauk, jie atėjo manęs.
Geriux: Ne, drauge, mes kartu gėrėm pieną vaikystėje, kartu pas mergas ėjom, kartu Džekauskų Petriuką atkalėm, kartu ir šiuos balvonus suvarysim.
Blogasis genijus (su ašarom akyse): Tu tikras draugas.
Geriux: Tik stebėk, kad jie nesuformuotu Voltrono.
Užverda kova. Visi šeši Power Rangers gauna į skudurus. Uždanga.